Surūkiau paskutinę savo cigaretę. Jau greitai švis, laiko švaistyti negalima.

„Na, ką?“ liūdnai pagalvojau. „Viskas?“

Viskas. Eime.

Lėtai žengiau gatvės link. Apsižvalgiau, norėdamas įsitikinti, kad niekas neatvažiuoja. Norėsiu, kad pagaliau atvažiuotų ir nachui į mane tvotųsi, bet dar ne dabar. Viską apsvarsčiau gana neblogai, specialiai pasirinkau Savanorių prospekto galą, nes čia pastoviai per šešių juostų sankryžą į polikliniką lėtai binzdena senos bobos. Kai mane pagaliau partrenks, gal jie čia pastatys policininką – idealiausiu atveju, elektrinę tvorą. O tada senutės trankysis į ją, spragsės ir skųsis, kad prie ruso buvo geriau.

O iš tiesų: tada spragsinti elektrinė tvora buvo ne aplinkui gatvę, o valstybę.

Bet pakanka mums šių puikių sociologinių komentarų. Laikas padaryti paslaugą mūsų gražiąjai motulei Tėvynei. Ir tuo pačiu dar labiau pagilinti demografinę krizę. Laikas du